Shia musulmonai
Musulmonai šiitai Lietuvoje
Apie tą, kurio gimimas nušviestas šventos Kaabos!
O vienintelis žemčiūge šios kriauklės!
Kas gi nuostabaus, kad Kaaboje gimei tu?
Dievo namai tapo ir tavais namais.
Brangus skaitytojau! Šioje istorijoje yra nemažai įvykių, įvykusių 3 šventųjų mėnesių metu: radžab‘o, šaaban‘o, ramadan‘o. Tie įvykiai mums ir džiaugsmingi, ir liūdni, paliko neištrinamą ženklą istorijoje. Mes norime papasakoti Jums apie tikinčiųjų valdovo Ali bin Abu Talib‘o (tegu būna taika su juo!) gimimą, kuris buvo penktadienį, 30 Am al-Fil (Dramblio metais), radžab‘o 13 dieną, [1] (Tais metais abissinai vadovaujami Abrahi patraukė į Mekką, kad sugriautų Kaabą. Jų kariuomenėje buvo kariniai drambliai. Aukščiausiasis Allah‘as nubaudė juos. Ši istorija minima Šventajame Korane, suroje „Fil“ (Dramblys). Hidžazo arabai tuos metus pavadino palaimintais ir davė dramblio vardą.) Dievo šventovėje, Šventojoje Kaaboje. Žmonijos istorijoje yra nemažai iškilių, didingų asmenybių. Tie genijai suprato kur kas daugiau ir giliau nei jų amžininkai. Jų minčių ir žvilgsnių spindesys buvo kur kas įtakingesnis, nei kitų visuomenės narių. Žmonija visada su dėkingumu ir pagarba nusilenkia prieš tokius žmones. Kita vertus, netgi tarp tokių grynuolių kartais atsiranda žmogus, kurio didingumas ir šlovė nenublanksta praėjus vienam, dviem, trim ar dešimčiai amžių, nes tie žmonės visada yra žmonijos pasididžiavimas. Nes jų didingumas ir šlovė, jų žvilgsnių platumas visada stebino ir traukė ne vien tik jų amžininkus. Tie žmonės pasiekė tokių aukštumų, kad nesvarbu kiek progresuotų žmonija, ji negali pasiekti tos vietos, kurią užima tie genijai. Tos asmenybės sugebėjo sulaužyti laiko ribas ir išeiti iš giminės, nacionalinių, rasinių ir kitų apribojimų. Pasauliui visada reikėjo ir reikia tokių žmonių. Būtent tokie žmonijos šviesuliai yra visi Dievo Pranašai (taika jiems!), iš kurių paskutinis buvo brangus Allah‘o Pasiuntinys Muhammed‘as Mustafa (tegu palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!). Toks pats šviesulys buvo tikinčiųjų valdytojas Ali bin Abu Talibas Islamo Pranašo pusbrolis ir žentas. Imamas Ali buvo pirmasis vyras priėmęs islamą ir šis faktas yra patvirtinamas visų islamo istorikų ir rašytojų.
Jo šviesybės Ali tėvas buvo Abu Talibas, Abd al Mutallibo ibn Hašimo ibn Abd Manafo sūnus, kuris po savo tėvo Abd al Mutallibo mirties tapo Hašimitų vadu ir šventosios Kaabos saugotoju. Tikinčiųjų vadovo Ali motina buvo Fatima, Asado ibn Hašimo dukra. Tokiu būdu Ali giminė iš tėvų pusės ateina iki Hašimitų. Kita vertus šio kūdikio gimimas nebuvo toks kaip kitų vaikų, o buvo lydimas stebëtinų dvasinių pasikeitimų, kurie vyko su jo motina. Imamo Ali motina buvo giliai tikintis žmogus ir sekė Pranašo Ibrahimo religija. Ji pastoviai meldėsi Dievui ir prašė palengvinti jos gimdymą, nes nešiodama šį kūdikį jautėsi apšviesta Dievo šviesos. Jai tarsi buvo pasakyta, kad šis kūdikis labai skiriasi nuo kitų vaikų. Šeichas Saddukas ir Fattalas Nišaburi perdavė, kad Nazidas ibn Kanabas pasakojo: „Aš kartu su Abbas ibn al-Mutallibu ir keliais žmonėmis iš Abd al-Uzzo giminės sėdėjom šalia Dievo šventovės, tuo tarpu prie Kaabos priėjo Fatima, Asado dukra. Ji laukėsi kūdikio, buvo devintas nėštumo mėnuo. Prieidama prie šventovės Fatima suriko: „Viešpatie! Aš tikiu Tavimi ir tuo kas atsiūsta per Tavo Pranašus ir pasakyta jų knygose. Aš patvirtinu savo didžio protėvio Ibrahimo žodžius. Jis pastatė šią šventovę. Dėl to, kad pastatė šią šventovę ir dėl kūdikio, kuris yra mano įsčiose, palengvink mano gimdymą!“. Jazidas ibn Kanabas sako: „Mes savo akimis pamatėme, kaip pajudėjo (atsivėrė) užpakalinė Dievo šventovės siena, Fatima įėjo į Kaabą ir pasislėpė nuo mūsų akių. Po to siena vėl pajudėjo (užsivėrė). Mes įnirtingai stengėmis atidaryti Kaabos durų užraktą. Tada mes supratom, kad visa tai įvyko Dievo valia. Po keturių dienų Fatima išėjo iš Dievo šventovės, laikydama glėbyje naujagimį“. Garbės gimti Kaaboje, kaip gimė Ali, nenusipelnė niekas praeityje ir niekas nenusipelnys ateityje, šią tiesą pripažįsta visi islamo mokslininkai. Ibn Sabbag Maliki savo knygoje „Fasul Al Mahimme“ rašo: „Iki jo šviesybės nei vienas žmogus negimė Kaaboje ir šia garbe Aukščiausiasis Viešpats apdovanojo tik Ali, kad žmonės žinotų ir gerbtų jį“. Iš hadisų yra aišku, kad Abu Talibas ir Fatima dar priešislaminiu laikotarpiu buvo tikintys žmonės ir rinkdami vardą savo sūnui kreipėsi į Dievą. Kaip atsakymą išgirdo: „Judviem duotas tyras ir išrinktas kūdikis. Jo vardas – Ali. Šis vardas kilęs iš Dievo vardo, Didingiausio iš didingų“.
Apie šią didžią asmenybę prirašyta galybės knygų, bet ir jos visos negali perduoti jo sielos grožio, juk jį vadino mokslo durimis, kurio miestas yra Pranašas Muhammed‘as. Mes perduosime Jums kai kurias pasauliečių mokslininkų nuomones apie jo šviesybę Ali. Ibn Abu al Hadidas savo Imamo Ali pasisakymų rinkinio komentaro pradžioje sako: „Ką aš galiu pasakyti apie žmogų, kurio net priešai pripažino jo didybę ir nuostabumą ir buvo bejėgiai neigti jo neeilines vertybes, bandė įvairiomis intrigomis gesinti šią Dievišką šviesą. Tuo tikslu jie ėmė iškraipyti tiesą ir kibti prie jo. Jie prakeikė jį visose gatvėse, gąsdino, o be to ir areštavo bei žudė jį gerbiančius (aukštinančius) žmones. Jie draudė pasakoti jį aukštinančius hadisus ir pasakojimus. Bet, nežiūrint į visa tai, jo šviesybės didybė augo, nes neįmanoma paslėpti muskuso aromato, neįmanoma uždengti delnu saulės ir jeigu nereginčios akys nemato dienos šviesos, jie jaučia tai kitomis akimis“. Imamas Šafia, šafiitų religinės-teisinės mokyklos įkūrėjas, rašė apie tikinčiųjų vadovą: „Aš myliu Ali ir nebijau priešų, net jeigu jie stos prieš mane. Ši meilė – Dievo malonė, kuria Jis apdovanoja tuos, kuriuos nori“. Ahmedas Ibn Hanbal sakė: „Tokio garbingumo, kurį turi Ali, daugiau neturi nei vienas iš Pranašo bendražygių“. Anglas Tomas Karlainas savo knygoje „Herojus“ rašo: „Mes neturi kitos išeities kaip tik mylėti jį. Mes privalome mylėti jį, nes jis buvo didingas ir kilnus žmogus. Jo siela buvo pripildyta gerumo ir tuo pačiu metu jis buvo drąsesnis už liūtą. Jis buvo teisingas ir savo teisingume nuėjo taip toli, kad netgi paaukojo savo gyvybę dėl jo“.
Taip, tikinčiųjų vadovo Ali didybė ir teisingumas nepaslėptas nuo pasaulio mokslininkų ir tyrinėtojų. Tai aišku visiems, o mes tiesiog pateikėme Jums kelis pavyzdžius.
Paskutiniojo Pranašo paskutinysis Hadžas
(tegu palaimina Allah jį ir jo giminę!)
„(Prisimink, Muhammed‘ai,) kaip Mes patalpinome Ibrahim‘ą Namuose ir (liepėme): „Nenusilenk niekam šalia manęs, išlaikyk Mano namus švaroje tiems, kas (vykdo ritualus) apeidamas jį siunčia maldą, atiduoda pagarbą ir krenta žemyn veidu“.
„Paskelbk žmonėms (būtinybė padaryti) hadžą, kad jie ateitų pas tave ir pėsčiomis, ir ant stiprių kupranugarių iš pačių tolimiausių gyvenviečių...“. Sura Hajj, 26 – 27 ajatai.
„Jums iš jų (t.y. aukojamų kupranugarių) nauda – iki apibrėžto laiko. O paskui juos paaukos prie senovinės šventyklos.
Kiekvienai bendruomenei Mes nustatėme aukojimo ritualus (ir liepėme jų sekėjams) prisiminti Allah‘o vardą prie dovanojamo jų iš naminių gyvūnų turto dalies (aukojant). Ir taip jūsų Viešpats vienintelis. Taigi būkite nuolankūs Jam, o tu (, Muhammed‘ai,) pranešk gerąją naujieną nuolankiesiems, kurių širdys paminėjus Allah‘o vardą dreba iš baimės, kurie kantrūs tam, kas juos ištinka, atlieka ritualinę maldą ir naudojasi (Allah‘o kelyje) iš to, ką Mes davėme jiems kaip turtą.
Ir kupranugarių aukojimą Mes nustatėme jums kaip ritualą, palieptą Allah‘o. Jums tame – nauda. Ištarkite gi prie kupranugarių Allah‘o vardą, kai jie stovi eilėmis. Ir kai juos pavers ant šono, tai valgykite juos (mėsą), pamaitinkite ir tą, kas gėdinasi prašyti ir tą, kas prašo nesivaržydamas. Taip Mes jums davėme juos valdyti (t.y. aukojamus kupranugarius), - galbūt jūs padėkosite (už tai).
Nei mėsa jų, nei kraujas jų (t.y. aukojamų gyvūnų) nėra reikalingi Allah‘ui, Jam reikalingas tik jūsų dievobaimingumas. Jis davė jums valdyti aukojamus gyvūnus, kad Jūs aukštintumėte Allah‘ą už tai, kad Jis jus atvedė į tiesų kelią. Taigi pradžiugink gerąja naujiena tuos, kas vykdo gerą“. Sura Hajj, 33 – 37 ajatai.
Iš visų garbinimo rūšių, kuriuos mums liepė Viešpats, hadžas (hadjj - piligrimystė) yra vienas ir pagrindinių ir svarbiausių Islame, todėl viso pasaulio musulmonai teikia jam ypatingą reikšmę. Hadžo reikšmė svarbi dar ir dėl to, kad šis svarbus įvykis būna tik kartą per metus ir yra visų musulmonų vienybės, brolybės ir lygybės simbolis. Šis, iš tikrųjų, pasaulinis paskutiniojo Dievo Pasiuntinio sekėjų kongresas, dar pačių musulmonų neįkainotos vertės, yra išskirtinė galimybė sujungti visų musulmonų gretas.
Bet, kad ir kaip būtų gaila, šiandien mes stebime visiškai kitokį paveikslą, šią galimybę, mums duotą paties Allah‘o, per Jo Pasiuntinį, sąmoningai palieka užmarščiai, nekreipdami dėmesio į kai kurių problemų aštrumą viešumoje dėl pasaulinio musulmonų susirinkimo – hadžo. Ir kaltė dėl to didele dalimi gula ant tų, kas sau prisiėmė atsakomybę vadintis musulmonų lyderiais.
Nuo tos dienos, kai Pranašas Ibrahim‘as užbaigė Kaabos statybą ir pradėjo kviesti visus savo sekėjus atlikti piligrimystę į Viešpaties Namus, ši vieta pavirto į Abraomo (Ibrahim‘o) tradicijos polių ir centrą. Karavanai iš visų arabų genčių kaip upės suplaukdavo į Kaabą ir piligrimų srautas apsupdavo Viešpaties Šventovę, atlikdami hadžą, kurio išmokė juos Pranašas Ibrahim‘as.
Tragiška žmonijos istorija liudija apie tai, kad žmonėms būdinga paklysti. Ir Ibrahim‘o hadžas taip pat buvo pasmerktas iškraipymams po jo mirties kol tapo nebeatpažįstamas. Istorija žymi kai kurias pagrindines priežastis atitolimo nuo tikrųjų hadžo ritualų, kurie buvo siūsti Dievo Ibrahim‘ui. Pirmoji – tai atsiplėšimas nuo pranašavimo periodo. Kaip tai buvo beveik su visomis dieviškosiomis religijomis, praėjus tam tikram laikui po Pranašo mirties jo mokymas pasmerkiamas iškraipymams. Antra – stabmeldystės ideologija, kuri užėmė svarbias religinės arabų genčių kultūros pozicijas. Trečia – kureišitų užsispyrimas ir savimyla, kurie pavydžiai (įtariai) saugojo iškraipytus hadžo ritualus nuo mažiausio pakeitimo.
Aukščiausiasis Allah‘as vėl mums parodo didžiulę malonę ir liepia savo Pranašui išmokyti musulmonus teisingai atlikti hadžą. Ir tada palaimintas Islamo Pranašas Muhammed‘as praneša tikintiesiems apie savo ketinimą atlikti piligriminę kelionę į Viešpaties Namus Mekoje. Musulmonai šią naujieną sutiko audringu džiaugsmo ir entuziazmo jausmu ir tūkstančiais keliavo į Mediną, statė ten palapines laukdami, kada Islamo Pranašas leisis į kelią, kad lydėdami jo šviesybę įvykdytų šią piligrimystę kartu su juo. Dalyvavimas dieviškųjų hadžo tradicijų atgimimo reikale įkvėpė musulmonus ir jie buvo pasirengę iškęsti bet kokius sunkumus dėl to, kad būtų šių dievobaimingų įvykių centre. 10-aisiais hidžros metais [1] (Paskutinieji Allah‘o Pasiuntinio gyvenimo metai) Zul-Ka‘d‘o mėnesio 26-tą dieną Allah‘o Pasiuntinys pradėjo savo atsisveikinimo hadžą ir, lydimas daugiatūkstantinio karavano, paliko Mediną ir patraukė į didžiai gerbiamą Meką.
Istorikai pateikia skirtingus hadžo dalyvių skaičius – nuo 90 tūkstančių iki 120 tūkstančių žmonių. Visi jie norėjo lydėti Pranašą iš pačios Medinos, kad išmoktų hajj‘o apeigų tiesiogiai iš jo paties ir atliktų šį didingą Allah‘o paliepimą dalyvaujant jam. Pranašas žinojo, kad atlieka savo paskutinįjį hajj‘ą ir greitai ateis laikas palikti šį pasaulį. Per savo paskutinįjį buvumą šventajame mieste Allah‘o Pranašas atidavė visas savo jėgas tam, kad kiek įmanoma giliau įrašytų Islamo mokymą į musulmonų protus ir širdis. Šis hadžas, šalia to, kad turėjo politinius ir socialinius principus, taip pat buvo ir auklėjamojo pobūdžio. Tos taisyklės, pateiktos ir išaiškintos Pranašo, turi stiprią ir patvarią įtaką žmogaus moralei, gyvenimo būdui ir viso pasaulio musulmonų tradicijai. Taip pamoksle, kuris buvo pasakytas Zul-Hidž‘o 9-tąją ant šventojo Arafato kalno, Allah‘o Pranašas, po Gailestingojo ir Maloningojo Kūrėjo pagarbinimo ir išaukštinimo, įspėjo žmones, kad nesikësintų į savo brolio musulmono gyvybę ar turtą. Jis pranešė jiems apie tai, kad jie privalo grąžinti savininkui sveiką ir nesugadintą tą daiktą, kuris buvo jiems patikėtas saugojimui, įsakė kilniai ir su pagarba elgtis su moterimis, nes jos brangi dovana, įteiktas Visagalio Allah‘o. Allah‘o Pasiuntinys pasakė jiems, kad nuo šios dienos visi įsakymai, egzistavę stabmeldžių laikais, yra atšaukiami. Po to Pranašas, pakėlęs ranką į dangų, triskart paliudijo, kad jis perdavė musulmonams viską, kas jam buvo liepta. Po visų hadžo įsakymų atlikimo Islamo Pranašas paliko Meką ir patraukė į Mediną. Vietoje vadinamoje Kadir Hum Allah‘o Pranašas gavo naują apreiškimą iš Aukščiausiojo, bet kadangi ta tema apie kitą pasakojimą, tai plačiau apie šiuos įvykius jūs galėsite perskaityti kituose mūsų straipsniuose.